Geštalto terapijos pagrindą sudaro holistinis požiūris į žmogų, orientavimasis į dabarties momentą, žmogaus autentiškumą bei sąmoningumą. Geštalto terapeutas suvokia klientą kaip vientisą žmogų, turintį ne tik protą, bet ir kūną, su visais jame patiriamais pojūčiais. Tad dažnai terapinių sesijų metu girdimi klausimai yra: „kaip Tu dabar savo kūne?, kokius pojūčius jauti savo kūne?“ ir pan. Užuot sutelkus dėmesį į pasąmonę, geštalto terapija yra skirta ugdyti savimonę, tyrinėti dabartinio momento poveikį individui ir kurti spontaniškus eksperimentus, kad atsirastų galimybė plėsti savo suvokimą bei patyrimą.
Taip pat geštalto terapijoje svarbus kontekstas, aplinka, kurioje žmogus gyvena nuolat su ja kontaktuodamas. Žmogus negali egzistuoti vienas, jis nuo pat pradėjimo, o gal net ir anksčiau, yra kontakte su kitais ir pasauliu. Kitaip tariant, kad pilnai pažintume specifinį augalą, mes turime išsiaiškinti ir aplinkos, kurioje jis auga savybes. Geštalto terapijos sesijos metu terapeutas ir klientas taip pat yra kontakte, kur procesas gali būti sulėtintas, kad būtų įsisąmoninta, kaip klientas kuria kontaktą ar atsako į kontaktą dialoge su terapeutu.
Dialogas yra vienas iš trijų pagrindinių komponentų geštalto terapijoje. Pagal M. Buberį dialogas tai yra santykis. Žmonės bendraudami vienas su kitu laikosi tam tikro požiūrio/buvimo, kuris nuolat kinta kontinuume tarp Aš-Tu ir Aš-Tai santykio. M. Buberis teigia, kad visas žmonių gyvenimas yra susitikimai ir šios dvi pozicijos reprezentuoja mūsų amžiną ryšį su pasauliu ir kitais. Geštalto terapijos požiūriu žmogus ir aplinka nuolat veikia vienas kitą, o žmogaus esatis yra nuolat kintanti tame procese.
Antras iš trijų komponentų yra fenomenologija. Terapeutas atmeta išankstinius požiūrius, nuostatas, interpretacijas ir labiau sutelkia dėmesį į stebėjimą bei naujuma terapiniame lauke. Fenomenologija yra apie nevertinimą, autentiškumą, bet ne tik tai. E. Husserlis teigė, kad nėra vienos tiesos, o yra daug tiesų. Jis taip pat vystė idėją apie prasmę - per žmogaus patirtį galime pamatyti jo suteikiamą prasmę.
Trečiasis geštalto terapijos komponentas – tai K. Lewino lauko teorija. K. Lewinas teigė, kad žmogaus elgesio ypatybės priklauso nuo jį supančios aplinkos ir sąlygų. Nors tai nėra labai paprastai apibūdinamas požiūris. Kai kalbame apie lauką ar situaciją, turime omenyje sferą, kuri egzistuoja mūsų gyvenimo erdvės išorėje už mūsų suvokimo ribų. Terapeutas dirbdamas su klientu turi reikalą su visa jo gyvenimo erdve, lauku ir tai yra daugiau negu tik matoma ar suvokiama.
Geštalto terapijos tikslas - kliento sąmoningumo išplėtimas ir kliento gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, savistaba ir mokėjimas atpažinti savo elgesio modelius, gebėjimas esamu momentu kūrybiškai prisitaikyti prie aplinkos.
Dėmesys kreipiamas į tai, kaip aš jaučiuosi, kaip aš einu į santykį, KAIP... Akcentas yra dedamas į dabartį, į tai, kaip aš esu dabar ir čia. Svarbiausia, ne kodėl tai vyko praeityje, o kaip aš galiu gyventi dabar kartu ir su tuo, kas su manimi įvyko praeityje. Į praeitį mes gręžiojamės tik tam, kad suprastume, kas vyko tada ir kaip tai veikia dabar.