Ką aš vadinu vidiniais namais?

Vidinius namus aš suvokiu kaip erdvę, o gal tiksliau, būseną, kurioje patiriame meilę ir rūpestį, jaučiamės pakankami, priimti, turintys teisę būti tokiais, kokie esame dabar. Tai taip pat tokia būsena, kurioje nėra rizikos „paskęsti“ jausmuose, nes kartu jaučiame palaikymą, atjautą, įsižeminimą bei suvokiame, kas vyksta dabartiniame laike. Tai tokia erdvė, kurioje niekas neragina paskubėti, tučtuojau rasti sprendimą, nusiraminti, nepykti ar neverkti.

Tai vidinė būsena, kurioje mūsų jausmai ir poreikiai yra matomi ir girdimi, pripažįstami, su jais išbūnama tiek, kiek prireikia, kad ateitų susireguliavimas arba spontaniškas, kūrybiškas sprendimas.

Į vidinius namus visada gera grįžti: saugiai išbūti su savo jausmais, apraudoti savo mažas ir dideles netektis, pasisemti atgaivos ir resursų, jaukumo ir meilės, išminties ir intuicijos. Visa tai tam, kad galėtume būdami autentiškais ir vėl leistis į patyrimų kupiną platųjį pasaulį. Tai lyg grįžti į besąlygiškai mylinčios mamos ar tėčio glėbį, tik šiuo atveju mylintis suaugęs esame mes patys.

Pasidalinsiu metafora, kuri man siejasi su vidinių namų kūrimu. Jeigu mūsų namuose buvo prikalta daug vinių, kad ir kaip lopytume skyles, žymės vis tiek liks – tai yra mūsų praeities patirtis. Naudodamiesi saugiu psichoterapiniu kontaktu ir savo kūrybiškumu, mes tas skyles sienose, vieną po kitos, galime apjungti į spalvotus raštus, kai kurias panaudoti paveikslams pakabinti ar panaudoti kitus būdus, kad namuose taptų jaukiau.

Pasak psichoterapeuto, knygos „Healing your lost inner child“ autoriaus Robert Jackman, „prisiliesdami prie savo žaizdų, atveriame duris gijimui“.

Savo asmeninės terapijos metu suvokiau, kad žaizdos nėra mano kaltė, bet atsigavimas yra mano atsakomybė.

„Jeigu niekas už jus negali atlikti jūsų vidinio darbo, tai nereiškia, kad privalote jį padaryti vienas“ - Lisa Olivera.

Tad kviečiu į susitikimus psichoterapijos kabinete su manimi. Daugiau apie mane ir mano patirtį rasite skiltyje „Apie mane“.